Ar šiais tiesą praradusios politikos ir melagingų naujienų laikais dialogas vis dar įmanomas?
Sakydamas „dialogas“ turiu galvoje civilizuotą ir pagarbų pokalbį, kurio metu žmonės įveikia savo skirtumus. Alternatyva, žinoma, yra prievartos ir smurto praktikavimas. O paminėdamas „tiesą praradusi politika“ ir „melagingos naujienos“ noriu atkreipti dėmesį į du reikšmingus ir išskirtinius ženklus, atskleidžiančius, kas negerai su šiandienine visuomene.
Į šį klausimą atsakyti pamėginsiu trimis žingsniais: pasiūlydamas problemos aiškinimą, trumpą jos analizę ir pasidalindamas keletu pasiūlymų, kaip būtų galima judėti pirmyn.
„Viskas arba nieko“
2016 metų posakis „praradęs tiesą“ (angl. post-truth) pirmiausia nurodo į politikos veikimo pobūdį, kai žmonės naudojasi įžūliu melu, siekdami savo tikslų. Visi dar puikiai pamename keletą siaubingų pavyzdžių iš neseniai vykusių JAV prezidento rinkimų – pavyzdžiui, kai Hillary Clinton pasakė, jog ji niekada nėra gavusi ar pati siuntusi įslaptintos informacijos savo asmeniniame elektroniniame pašte, kai ėjo valstybės sekretorės pareigas, arba kai Donaldas Trumpas tvirtino, jog „14 procentų žmonių, neturinčių pilietybės, yra užsiregistravę balsuoti“, taip pat ir iš „Brexit“ kampanijos („EU Didžiajai Britanijai kainuos 350 milijonų Didžiosios Britanijos svarų per savaitę“).
O tada prasideda „melagingų naujienų“ sklaida.
Taip yra todėl, kad šiandien ypač gausu dviejų tipų žmonių. Visų pirma tokių, kurie lengvai patiki viskuo, ką girdi, – tokių pasaulyje yra 8 procentai. Taip pat tokių, kurie be skrupulų skleidžia informaciją, nors ir žino, kad ji klaidinga, tol, kol paranku ja remtis, pavyzdžiui, sakyti, kad Ramiajame vandenyne plūduriuoja Teksaso valstijos dydžio šiukšlių sala.
Socialinės medijos neturėtų būti kaltinamos dėl šio fenomeno, nes jos nesukuria klaidingos informacijos, o tik suteikia sąlygas jai plisti. Tačiau blogiausias efektas yra tas, jog socialinės medijos sukuria tokį stiprų aidą, jog žmonėms pakanka tik skaityti tokias „naujienas“, kurios pritaria ir pastiprina jų nepatikrintą ir tikriausiai klaidingą šališką nuomonę.
O pasekmė yra ta, jog visuomenė tampa kaip niekad susiskaldžiusi ir pasidalijusi į priešingas stovyklas. Piliečiai vis labiau įsikimba į visiškai priešingas pozicijas ir nebesugeba arba tiesiog nebenori siekti kompromiso. Bet kokia socialinė problema gali iššaukti karą tarp dviejų aršiai viena prieš kitą nusistačiusių stovyklų, tarpusavyje kovojančių besiremiant principu „viskas arba nieko“.
Dialogas, grįstas bendrų argumentų paieška
Žmogaus mąstymo struktūros supratimas galėtų padėti nušviesti šią problemą, turint omenyje, kad dialogas yra ne kas kita, kaip dalijimasis argumentais.
Išskirkime bent keturis pagrindinius samprotavimo ar argumentacijos elementus. Pirmasis yra prielaidos (aksiomos, postulatai ir t.t.), tiesa, dėl kurios esame įsitikinę. Antrasis – „faktų teigimas“, kurį sudaro duomenys ir kita informacija. Trečiasis elementas būtų logikos taisyklės (indukcija, dedukcija ir kt.), kurias pritaikome ir ankstesniam elementui. Ketvirtasis – išvados, kurios dedukcinio samprotavimo praktikoje įprastai įgauna veiksmo – įsakymo arba draudimo – formą.
Šiuos elementus galime išbandyti norėdami palengvinti arba pasunkinti susitarimo pasiekimą. Iškart pastebėsime, kad nesuderinamas ir prieštaraujančias išvadas privalome palikti nuošalyje. Remiantis logikos taisyklėmis, turėtų būti labai lengva pasiekti kompromisą. Taip pat gali pavykti susitarti savo nuomonę grindžiant faktais tol, kol abi pusės turi mokslinių įrodymų ir faktų, nors tai ir sudėtingiau.
Tačiau remiantis prielaidomis tai beveik neįmanoma, nes tai dažniausiai yra tik nepatikrinami tvirtinimai. Nepaisant to, prielaidos vis tiek yra vienas iš žmogaus samprotavimo pagrindų.
Leiskite pateikti keletą pavyzdžių. Visai neseniai Ispanijos populistų partijos Podemos atstovai šalies parlamente pristatė įstatymą, ginantį teisę į „orią mirtį“. Krikščioniškų nuostatų įstatymų leidėjas, tikėtina, priešintųsi tokiam įstatymui, remdamasis faktu, kad eutanazija prieštarauja penktajam Dievo įsakymui. Ir jis būtų visiškai teisus.
Tačiau įstatymo kūrėjas galėtų atsikirsti, jog jam, kaip agnostikui ar ateistui, tokie „dieviški draudimai“ yra tokios pat svarbos kaip ir dantukų fėjos įsakymai. Diskusijos pabaiga.
Panaši situacija būtų ir tuomet, jei tam tikra žmonių grupė Ispanijoje priešintųsi valstybės finansavimui pagalbinio apvaisinimo in vitro procedūroms, argumentuodama, jog tai pažeidžia „prigimtinę teisę“. Galima pasakyti tik tiek, kad jų išvada yra gana tiksli. Tačiau ir vėl – pora, norinti susilaukti vaikų tokiu būdu, gali sakyti, jog jiems nerūpi „prigimtinė teisė“, kol valstybė už tai moka. Kaip ir ankstesniame pavyzdyje, diskusija pasibaigia.
Kai kurie gali sakyti, kad situacija beviltiška ir geriausia, ką galime padaryti, tai gyventi su panašiai mąstančiais žmonėmis ir tiesiog ignoruoti galvojančius kitaip. Sienų pastatymas turėtų padėti. Jei tai reiškia, kad mirs tokia visuomenė, kokia dabar egzistuoja, tebūnie. Galėsime sukurti visuomenę, sudarytą tik iš tokių žmonių, kurie mums patinka ir su kuriais sutariame. Kaip pasakytų izoliacionizmo šalininkai, juk egzistuoja „bendruomenės laisvė“, ar ne?
Kad ir kaip patraukliai skambėtų šis pasiūlymas, nemanau, kad taip galima išspręsti problemą. Netgi Ramusis vandenynas, tapęs didžiulėmis jūreivių kapinėmis, nepajėgė sustabdyti šimtų tūkstančių karo pabėgėlių ir migrantų nuo noro pasiekti „Europos tvirtovės“ krantus. Nepajėgtų ir paprasta siena, kad ir kokio aukščio ar ilgio ji būtų ir kas už ją mokėtų.
Manau, kad būdami žmonės, esame pasmerkti gyventi vienas su kitu, kaip galbūt pasakytų Sartras. Tai tuo pačiu metu ir didžiausias mūsų išbandymas, ir geriausias laimėjimas, jei pakankamai stengsimės. Tačiau kaip tą padaryti?
Žingsniai į priekį
Kadangi esu baigęs filosofines studijas, tai susidurdamas su „post-tiesos“ ir „melagingų naujienų“ problemomis, esu linkęs spontaniškai imtis metafizinio diskurso, ginti tiesą, visų pirma nurodydamas vidinius epistemologinio ir etinio relatyvizmo preštaravimus, pasitelkdamas „privedimą iki absurdo“. Tačiau gyvenu jau ganėtinai ilgai, kad suprasčiau, jog tai neveikia. Užuot kartodamas dalykus, kurie nuolat nepavyksta, – sakoma, jog tai rodo, kad žmogui trūksta proto, – gal turėčiau būti nuolankesnis ir pamėginti kitokį ėjimą.
Aš pradėčiau nuo susitelkimo į formą, o ne į savo argumento dalyką ar turinį. Žinoma, gali būti, jog forma nėra svarbiausia dalis, tačiau tai pirmas žingsnis, be kurio visa kita yra užginčijama.
Forma lemia, kaip klausytojas mane priima, ir ji labiausiai remiasi mano vartojama kalba – tiek verbaline, tiek neverbaline. Štai keletas pasiūlymų:
1. Nors neigiami įvykiai prikausto mūsų dėmesį, tačiau teigiami – įkvepia.
Vieno lėktuvo sudužimas, nors per dieną įvyksta šimtai tūkstančių sėkmingų skrydžių, gali tapti svarbiausia dienraščių naujiena, tačiau labiausiai tikėtina, kad tai niekaip nepakeis žmonių kelionės planų. Palyginkime šią naujieną su, pavyzdžiui, žinia apie tai, kad grupė mokinukių Barselonoje surinko daugiau nei milijoną eurų vėžio tyrimams, pardavinėdamos savo rankų darbo apyrankes, taip išreikšdamos solidarumą su bendraklase Candela, sergančia leukemija. Ar ši žinia neskatina jus stotis nuo kėdės ir padaryti ką nors panašaus?
2. Pasinaudokite tuo, ką gero randate žmonėse, kurie su jumis nesutinka ir pradėkite nuo to.
Stingas, pirmiausia kaip grupės „The Police“ narys, o vėliau kaip solistas, visada buvo vienas iš mano nuolat klausomų muzikantų. Jo daina „Russians“ kalba apie stiprėjančią branduolinio karo grėsmę 1980-aisiais. Daina baigiasi viltingais žodžiais, kad „mus, tave ir mane, galėtų išgelbėti vien tai, jog ir rusai myli savo vaikus“ (what might save us, me and you/ Is if the Russians love their children too). Bet kuriuo atveju, niekada nepašiepkite savo oponento arba neįsitraukite į tai, ką italai vadina extravincere, tai yra, dar mėgautis piktnaudžiavimu tais, kurie pralaimėjo ir krito dialektiniame mūšyje.
3. Sąžinigai remkitės empiriniais duomenimis, grafikais ir statistika
Paprastai žmones žavi skaičiais ir jie yra linkę tikėti bet kuo, ką palydi duomenys, kaip mokslinė tiesa.
4. Pasitelkite metaforas, kurios stimuliuoja vaizduotę ir mokykitės pasakoti geras istorijas. Geriausia, jeigu jos paremtos asmenine patirtimi.
Istorijos pasakojimas sukuria tokį emocinį ryšį su klausytojais, koks niekada nebus įmanomas perteikiant abstrakčias idėjas. Kitaip sakant, kreipkitės į visą žmogų, ne vien į racionaliąją jo plotmę.
5. Leiskime žmonėms patiems pasidaryti išvadas iš pateiktų argumentų, užuot jas tėškę jiems į veidus.
Nebijokite pasidalinti savo pačių abejonėmis, silpnumu ir sunkumais priimdami sprendimus. Daug lengviau susisieti su klystančiais žmonėmis, nei su robotais ar androidais. Dažnai nutinka, kad argumentų sumenkinimas – kuo, sakoma, itin pasižymi britai – suveikia geriausiai. Niekada nesiimkite to, nei ko nors panašaus.
Tik tada, kai tinkama svarstymo/disputo forma bus rasta, dera pereiti prie reikalo ar turinio.
Gyvename visuomenėse, kurios apibūdinamos kaip „liberalios“, „demokratiškos“ ir „sekuliarios“. Žvelgiant pozityviai, tai reiškia, kad mes neabejotinai vertiname laisvę, lygybę ir gerumą arba altruizmą, nereikalaudami tam jokios papildomos motyvacijos, vien tik mūsų bendrą žmogiškumą.
Mums reikia išmokti dirbti, remiantis šiais principais. Pavyzdžiui, kai kurie autoriai rekomenduoja išvystyti „žmogiškąją ir socialinę ekologiją“. Kas iš mūsų nesam rimtai susirūpinęs dėl taršos, klimato kaitos, atšilimo arba augalų ir gyvūnų rūšių išnykimo?
Kai diskutuodami remiamės „žmogiškąja ir socialine ekologija“, savaime pripažįstame keletą esmingai svarbių įsitikinimų. Pirma, kad mes patys ir visa kita mūsų aplinkoje egzistuoja dėka trapios pusiausvyros, kurią, deja, nebegalime laikyti savaime suprantama. Tam tikra prasme, ta pusiausvyra mums reiškia kažką „sakralaus“ arba „neliečiamo“, priimtino tiek tiems iš mūsų, kurie yra religingi, tiek ir tiems, kurie yra sekuliarūs. Šis principas gali būti suprastas netgi kaip „transcendentinis“ tiek, kiek jis yra suvokiamas, kaip didesnis, pranokstantis mus ir mus viršijantis – tiek paėmus kiekvieną mūsų atskirai, tiek ir visus kartu. Rūpindamiesi šia „žmogiškąja ir socialine ekologija“ mes turime skirti dėmesio ne vien savo individualiai autonomijai, bet ir tam, kaip mūsų konkretūs veiksmai daro poveikį bendram gėriui ar gerovei.
Tuo pačiu metu toks analitinis modelis kalba apie individualaus ir kolektyvinės atsakomybės svarbą, tad ir apie viltį, kad mūsų bendradarbiavimas galėtų realiai prisidėti prie dabartinės dalykų padėties išsaugjimo arba pagerinimo.
Štai kodėl aš tikiu, kad dialogas vis dar įmanomas net ir tokiame pasaulyje, kuriame tvyro post-tiesa ir melagingos naujienos. Kaip galėtume paskui iš šio taško judėti toliau – jau turėtų būti kito rašinio tema.
Alejo José G. Sison dėsto Ekonomikos ir verslo mokykloje Navaros universitete, jo tyrimų sritis – etikos, ekonomikos ir politikos sandūra, žvelgiant iš dorybių ir bendrojo gėrio perspektyvos.
Parengta pagal Mercatornet.com
Alejo Jose G. Sison
